Velnias baltų mitologijoje
Kas iš tiesų yra Velnias?
Holistologijos Centras – Vilnius, Lietuva
📩 Registracija: [email protected]
📞 Skambinti / rašyti: +37068927160 / WhatsApp /
Požemių Valdovai: Velnias — tai priešingybė melui
Velnias – tai vardas, kuris ilgą laiką buvo nešamas su baime, gėda ar atstūmimu. Bet ar tai, ką vadiname „blogiu“, tikrai visada buvo tamsu? Ar galbūt Velnias buvo pavogtas vardas, paverstas bausme, kad žmonės atsitrauktų nuo savo pačių galios?
Iš tiesų Velnias nėra priešas Dievui. Jis – priešingybė melui.
Jis ne naikina, o išryškina tai, kas slepiama:
– geismą,
– pavydą,
– gyvuliškumą,
– norą būti savimi – ne idealiu, bet tikru.
Velnias ne kviečia nusidėti, o ragina neapsimesti.
Jo ugnis – ne pragaro, o virsmo ugnis, per kurią pereina kiekvienas, kuris pasirenka augti ne per šviesos garbinimą, bet per tikrumą.
Senosiose tradicijose Velnias buvo miško dvasia, lauko viešpats, nakties stebėtojas, gyvūnų globėjas.
Jo pėdos – tai žmogaus pėdos, kai šis nueina nuo primesto kelio ir pasirenka savo.
Velnias baltų mitologijoje
Prieš tai, kai Velnias buvo „nuleistas į pragarą“, jis buvo baltų pasaulio dalis – senas, laukinis, laisvas. Ne kaip bausmė, o kaip jėga, kuri lydi per mišką, naktį, žemę ir sapną.
Jis buvo gyvybės, derliaus, žvėrių ir žemės požemių dvasia.
Jo pasaulis – ne dangaus, bet šaknų.
Velnias saugojo tai, kas dygsta, pūva, sugrįžta.
Jis buvo laikomas:
– žemės globėju,
– žvėrių šeimininku,
– arimų ir žemdirbystės ciklo dievu,
– pagalbininku mirusiųjų kelyje.
Jis nebuvo blogio įsikūnijimas. Priešingai – jis palaikė pusiausvyrą tarp to, kas matoma, ir to, kas paslėpta.
Kai Perkūnas valdė dangų, Velnias buvo jo priešingybė – ne priešas, o antra jėga, laikanti pasaulį gyvą.
Žmogus tarp dangaus ir šaknų
Baltai gyveno ne danguje, o tarp žemės ir dangaus. Todėl jiems reikėjo ir Perkūno, ir Velnio.
Vienas neša žaibą, kitas – derlių ir gyvybės grąžinimą po žiemos.
Velnias buvo tas, kuris veda per laukus, per sapnus, per mirtį – bet grąžina į gyvybę.
Senose dainose Velnias eina per pievas, šoka su mergele, stovi kryžkelėje.
Jis – slenksčių globėjas, o ne tamsos šešėlis.
Tik atėjus krikščionybei jis buvo nuteistas, nes buvo per daug artimas žmogui. Per daug žemiškas. Per daug tikras.
🌿 Iš Sandra & Ela’Ya apmąstymų:
„Velnias nėra baimė. Velnias – tai jėga, kurios negalima pavergti.
Tai instinktas, kurio neišmokstame, bet iš kurio esame.
Jei žmogus priima Velnią – jis tampa laisvas.
Jei žmogus jį neigia – lieka valdomas kitų.“