Tikras vardas - kuris ateina iš vidaus

Kai žemė kvėpuoja per vaiką, ji šnabžda jam vardą — ne tą, kurį rašė ranka ant dokumento, o tą, kuris išauga kaip daigas iš vidinės tylos. Šis vardas neturi gimimo datos, bet turi šaknį, kuri siekia giliausią esybės gelmę.

Vardas – tai ne tik garsas, kurį taria kiti. Tai dažnis, kuriuo skamba siela. Kai vaikui duodamas vardas be klausos, be pajautos, jis gali pradėti braškėti: kaip batai, kurie gražūs, bet nepatogūs. Vaikas auga, keičiasi, ir jo vardas ima netilpti – spaudžia, veržia, tyliai protestuoja.

Kai kurie vaikai ima patys keisti vardus. Kartais tai – mažybinės formos, kartais visai nauji garsai. Bet visada tai ženklas: „Aš ieškau savęs.“ Ir kai tėvai sustoja, atidžiai klausosi ne žodžių, o tylos tarp jų – ima skambėti vardas, kurio niekas neišmokė. Tas, kuris gyveno vaikui dar prieš gimstant.

Tai kvietimas visiems tėvams: nebijoti išgirsti. Nebijoti, kad vardas gali būti kitas. Kartais tai tik forma, o kartais – visas perėjimas. Kartais vaikas sugrįžta su tuo pačiu vardu, bet jau iš vidaus — kaip iš naujo užgimęs.

Kai žmogus pradeda nešioti savo tikrąjį vardą — tą, kuris atėjo per tylą, per sapnus, per vidinę šviesą — Žemė jį atpažįsta. Ima skambėti linijos, kurios buvo tylėjusios. Atsigauna ne tik vaikas, bet ir jo giminė. Kaip šviesa, grįžtanti į šaknį.