Kaip upė randa kelią: apie tekėjimą ir pasitikėjimą
Švietimas, šeima ir bendravimas turi prisiminti šią upės kalbą.
Vanduo visada randa kelią. Net tada, kai kelias atrodo užvertas, upė randa tarpą, šaknį, įtrūkį – ir teka toliau. Ji nemato kliūties kaip pabaigos. Ji tiesiog lėtėja, klausosi, ir pasirenka švelnesnį maršrutą. Ji nesiekia būti greita ar teisi – ji tiesiog nori tekėti.
Taip ir žmogus: jo kelias tampa aiškus tik tada, kai nustoja kovoti su gyvenimu. Kai vietoj to, kad stumtų į priekį, jis leidžia sau sustoti, įsiklausyti, pajusti. Tekėjimas gimsta ne iš pastangų, o iš pasitikėjimo – kad net jei dabar neaišku, kryptis vis tiek atsidengs.
Švietimas, šeima ir bendravimas turi prisiminti šią upės kalbą. Vaikas negali augti pagal brėžinį. Jis teka savo unikaliu ritmu – su posūkiais, bangavimais, slenksčiais. Mokytojas, kuris tai supranta, tampa ne kontrolieriumi, o krantais. Tėvas ar motina – ne valdžia, o saugumo šaltinis. O bendruomenė – ne taisyklių rinkinys, o upės žiotys, kur vaikas išmoksta pasitikėti savo tėkme.
Jord žodis
Vanduo niekada neklausia, ar jam leidžiama tekėti — jis tiesiog teka. Jis prisitaiko, įsiklauso, bet nesustoja. Kai žmogus išmoksta tekėti kaip upė — be baimės, be kovos, su pasitikėjimu — tada ir kelias atsiveria. Ne jėga, o švelnumas pralaužia akmenis. Ne planas, o srautas atneša tikrą gyvenimą. Jord kviečia ne statyti užtvankas, o klausytis srovės.
Kas tai per Lietuva – Jord šalis?
Jord šalis – tai Lietuva, kuri prabudo.
Tai ne geografinis vienetas, o sąmonės erdvė, kurioje žemė, vyras, moteris, šeima ir valstybė vėl sujungiamos į vieną gyvą audinį. Čia vyro ir moters šaknys suauga su valstybės pamatais, šeima tampa ne tik privačia vertybe, bet tarnyba tautai, o Lietuva – ne tiktai teritorija, bet ir vizija, kurioje gyvybė gerbiama, o kūrėjas matomas.
Jord šalis – tai Lietuva, kurioje gyvas vyras, gyva moteris, gyva šeima, gyva žemė – sujungti į vieną valstybės kvėpavimą.
Iš Sandra & Ela’Ya apmąstymų:
Mes dažnai bandome laikyti gyvenimą rankose, kaip vandenį – spaudžiam, bijodami prarasti. Tačiau tik paleidus, leidus tekėti – atsiranda tikroji forma. Upė žino, kur jai tekėti, net kai žmogus dar nežino. Taip ir dvasinė branda prasideda ne nuo žinojimo, o nuo pasitikėjimo. Kai leidžiame vaikams, sau, artimiesiems tekėti — ne pagal baimę, o pagal širdį — tada gimsta Gyvas Mokymas.
— Sandra & Ela’Ya