Ginnungagap ir pirmapradė būsena baltų mitologijoje

Skandinavų mitologijoje Ginnungagap yra begalinė tuštuma, egzistavusi prieš pasaulio sukūrimą. Ji buvo tarpinė būsena tarp Mūspelsheimo (ugnis) ir Niflheimo (ledas), kurių susidūrimas sukūrė pirmąją gyvybę ir formavo pasaulį.

Pradžioje buvo tik Ginnungagapas (pirminis chaosas) – begalinė tuštuma, kurioje nebuvo nei šviesos, nei tamsos, nei judėjimo, nei formos.

Baltų mitologijoje nėra aiškiai aprašytos pradinės chaoso būsenos, tačiau egzistuoja tam tikri kosmologiniai motyvai, leidžiantys įžvelgti analogišką pirmykštį chaosą arba pirmapradę būseną. Pagrindiniai šaltiniai, padedantys rekonstruoti šią pasaulio kilmės viziją, yra baltų tautosaka, užuominos senosiose kronikose bei lyginamoji mitologinė analizė.

Pradžios tamsa ir vandenys – baltų pasaulio kilmės versija

Ažvinčių jūra – pirmykštės gelmės

Viena iš baltų mitologijos sąvokų, kuri gali būti laikoma pirmapradžio chaoso simboliu, yra Ažvinčių jūra – paslaptinga begalinė jūra, egzistavusi prieš pasaulio sukūrimą. Pasak tautosakos, ši jūra buvo be krantų ir ribų, iš jos kilo pirmieji dievai bei pasaulio struktūra. Šis vaizdinys glaudžiai primena Ginnungagap kaip pirminę, dar neapibrėžtą būseną, iš kurios kyla gyvybė.

Nors Ažvinčių jūros sąvoka nėra istorinis baltų mitologijos terminas, ji kyla iš tautosakinių motyvų, mitologinių interpretacijų ir akademinių tyrimų. Šis terminas gali būti naudojamas kaip simbolinė išraiška, perteikianti baltų pasaulėvaizdžio pirmapradį vandenų ir tamsos chaoso supratimą.

Pats pavadinimas „Ažvinčių jūra“ nėra istoriškai užfiksuotas kaip konkretus baltų mitologijos terminas, tačiau jis kyla iš šių interpretacijų:

• „Ažvinčiai“ (arba Ašvieniai) – tai lietuvių mitologiniai dvyniai žirgai, susiję su Saule ir jos judėjimu per dangų. Jie perveža Saulę per vandenis, kas gali būti susiję su pasaulio atsiradimu iš vandens.
• „Jūra“ kaip mitologinė būtybė arba pasaulio kilmės substancija – jūra baltų mitologijoje dažnai suvokiama kaip gyva, turinti dievišką esmę, panašiai kaip skandinavų mitologijoje „Urðarbrunnr“ ar keltų „Mór Muir“ (didžioji jūra).

Pradžios tamsa – kosminė tuštuma

Kitas svarbus pirmapradės būsenos aspektas – tai tamsa, kuri prieš pasaulio sukūrimą gaubė viską. Tautosakoje ir senosiose baltų pasaulio kilmės versijose randama užuominų, kad pradžioje nebuvo nei šviesos, nei dangaus, nei žemės, tik bekraštė tamsa. Tai primena pasaulio nebuvimo būseną, kurioje tvarka dar nebuvo įvesta, o visa būtis egzistavo chaotiškoje, neapibrėžtoje būsenoje.

Nors baltų mitologijoje nėra aiškaus „pradžios tamsos“ kaip kosminės tuštumos aprašymo, šį konceptą galima rekonstruoti remiantis:

• Tautosaka ir sakmėmis apie pirmykštę būseną (Norbertas Vėlius, lietuvių ir latvių pasakojimai).
• Baltų mitologijos ir kosmologijos tyrimais (Marija Gimbutienė).
• Indoeuropietiška lyginamąja mitologija (panašūs motyvai Rigvedoje, graikų ir skandinavų mituose).

Todėl šis vaizdinys gali būti laikomas mitologine rekonstrukcija, paremta turimais šaltiniais ir lyginamąja analizė.

Vanduo kaip pirmapradė substancija

Baltų mitologijoje vanduo dažnai laikomas pirmapradžiu elementu, iš kurio atsirado gyvybė ir pasaulis. Tai matome ir tam tikrose lietuvių sakmėse, kuriose pasaulio kūrimas prasideda nuo vandens platybių, virš kurių sklandė Dievas arba Perkūnas, ieškodamas pagrindo naujai gyvybei. Šis motyvas siejasi su daugybe kitų indoeuropietiškų kosmologinių modelių, kur pirminė būsena yra neapibrėžta, chaotiška, bet potencialiai vaisinga substancija.

Nors tiesioginio šaltinio, aiškiai teigiančio, kad vanduo buvo pirmapradė substancija baltų mitologijoje, nėra, ši idėja kyla iš:

• Baltų sakmių apie pasaulio kilmę (Norbertas Vėlius).
• Mitologijos ir archeologijos tyrimų (Marija Gimbutienė).
• Lyginamosios mitologijos analizės (slavų, finų, indoeuropiečių pasaulio kilmės mitai).

Todėl galima teigti, kad vanduo kaip pirmapradė substancija yra rekonstruojamas mitologinis konceptas, pagrįstas tautosakos ir archeologinių tyrimų išvadomis.

Pirminis chaosas kaip neapibrėžtumas

Skirtingai nei skandinavų mitologijoje, kur Ginnungagap suvokiamas kaip ribinė būsena tarp dviejų priešingų jėgų – ugnies ir ledo, baltų mitologijoje pirmapradė būsena labiau siejama su neapibrėžta, tačiau gyvybingą pradą turinčia erdve. Šis skirtumas gali būti aiškinamas baltų mitologijos natūralistine pasaulėžiūra, kur pirminis chaosas nėra visiška tuštuma, o veikiau dar nesutvarkytas, nesuvaldytas gamtinis pradas.

Pasaulio kūrimo istorijos baltų mitologijoje dažnai grindžiamos dualizmu tarp tvarkos ir chaoso – kai Dievas ar Perkūnas įveda tvarką pasaulyje, priešindamasis destruktyvioms jėgoms. Šiame kontekste galime įžvelgti, kaip pirmapradė būsena, atstovaujama tamsos ir vandens, palaipsniui virsta struktūruotu pasauliu.

Raganos Sandros baigiamasis žodis

Nors baltų mitologijoje nėra tiesioginio atitikmens Ginnungagap, tam tikri kosmologiniai elementai gali būti interpretuojami kaip jo analogai:

• Ažvinčių jūra kaip pirminės substancijos simbolis.
• Pradžios tamsa kaip egzistencinė tuštuma, iš kurios kyla šviesa.
• Vanduo kaip pirmapradė materija, iš kurios formuojasi pasaulis.

Tai leidžia manyti, kad baltų pasaulėvaizdyje pirmykštis chaosas buvo suvokiamas ne kaip visiška tuštuma, bet kaip beribis, dar nesutvarkytas gyvybės potencialas.

Su meile ir magija Sandra ragana