Viename saulėtame miške gyveno mažas Kiškutis. Jis buvo linksmas ir smalsus, bet labiau už viską pasaulyje mylėjo savo morkas! Kiekvieną rytą jis eidavo į proskyną, ieškodavo saldžiausių ir sultingiausių morkų ir pasidėdavo jas į savo slėptuvę po didelio ąžuolo šaknimis.

Kiškutis didžiavosi savo atsargomis ir niekam jų nerodė. Jis galvojo: „Jei aš pasidalinsiu, man gali neužtekti sau?

Atėjo žiema. Sniegas padengė visą mišką minkšta balta antklode, paversdamas proskynas ir takus stebuklinga ledo ir sniego karalyste. Medžiai stovėjo pliki, jų šakas dengė šerkšnas, kibirkščiuojantis saulės spinduliuose. Krūmai pasislėpė po sniego paklode, kaip juokingi kauburėliai. Vėjas suko ore snaiges, o miškas atrodė tylus ir mieguistas.

Takai buvo taip apsnigti, kad net Voveraitė sunkiai šokinėjo ant šakų, o mažieji gyvūnėliai sunkiai prasiskverbdavo per sniego pusnis. Paukščiai nebe taip garsiai čiulbėjo, bet tik retkarčiais pasigirsdavo jų silpnas čiulbėjimas, tarsi jie skųstųsi šalčiu. Rasti maisto darėsi vis sunkiau, gyvūnai ėmė nerimauti, kaip išgyventi ilgą žiemą.

Vieną dieną prie kiškučio pribėgo voverytė. Jos pūkuota uodega buvo padengta sniegu, o letenos drebėjo nuo šalčio.

– Mažasis zuikuti, man pritrūko riešutų, o po sniegu nerandu maisto. Aš tikrai alkana. Ar negalėtum pasidalinti su manimi morkomis? – paklausė ji žiūrėdama jam į akis.

Bet Kiškutis papurtė galvą:

– Atsiprašau, Voveryte, bet man pačiam to reikia. Jei duosiu tau, man pačiam gali neužtekti?

Voverytė atsiduso ir nuleido galvą. Ji pažvelgė į zuikį su nedideliu liūdesiu, bet nieko nepasakė. Lėtai ji nubėgo atgal į mišką, palikdama mažyčius pėdsakus sniege.

O Kiškutis patikrino savo morkas ir džiaugėsi, kad turi atsargų. Jis išdidžiai apsidairė po savo slėptuvę, išlygino sniegą virš slėptuvės, kad niekas nepamatytu jo lobių, ir laimingas įlipo į savo šiltą urvą. Gerai, kad viskuo pasirūpinau iš anksto! — pagalvojo jis net neįtardamas, kaip greitai viskas pasikeis.

Kitą dieną pas jį atėjo Ežiukas. Jis drebėjo nuo šalčio, o spygliukus dengė sniego plutelė. Letenos buvo įstrigusios sniego pusnyje, o maža juoda nosytė šiek tiek drebėjo.

– Kiškuti, man labai šalta, ir nerandu nei grybų, nei uogų. Viskas paslėpta po sniegu, o mano atsargos baigiasi. Ar galėtum mane pavaišinti morkomis? – paklausė jis su viltimi žvelgdamas į savo draugą.

Bet Kiškutis vėl atsakė:

– Atsiprašau, Ežiuk, bet kas, jei man neužteks? Rinkau visą rudenį, bet jei viską atiduosiu, pats liksiu be maisto.

Ežiukas atsiduso, akys užgeso. Jis lėtai pasisuko ir, palikęs mažus pėdsakus sniege, nuėjo tolyn. Sniegas traškėjo po letenomis, o nugara buvo sulinkusi iš nuovargio.

O Kiškutis dar giliau sniege paslėpė morkas, sukrovė dar daugiau sniego prie įėjimo į savo slėptuvę ir atsisėdo prie įėjimo į savo urvą, išdidžiai žvelgdamas į sniego pusnis. „Gerai, kad turiu atsargų!” — pagalvojo jis, nesuvokdamas, kad jo širdis tapo šiek tiek apsunkinta.

Bet staiga pakilo vėjas. Iš pradžių tai buvo lengvos, ore besisukančios snaigės, bet netrukus pradėjo stiprėti sniego gūsiai, kaukdami tarp medžių, keldami sniego viesulus. Jų spaudžiamos šakos linko, nuo eglių krito snaigės ir krito kaip baltas lietus. Mišką apėmė pūga, o šaltas oras ėmė spausti dar stipriau.

– Oi! Kaip šalta! — Kiškutis prisispaudė prie žemės, paslėpęs nosį letenose.

Bet tada įvyko avarija! – trenk! – stiprus vėjo gūsis nuplėšė sniegą ir stogą nuo zuikio slėpynės! Sniego viesulai nuvilnijo per proskyną, išbarstę morkas į visas puses. Morkos riedėjo per sniegą ir iškart buvo padengiamos baltais dribsniais.

Kiškutis iššoko iš urvelio ir sustingo iš siaubo.

– O ne! Mano morkos! – sušuko jis, bėgdamas link sniego pusnies, bet morkos jau buvo pasislėpusios po šviežio sniego sluoksniu.

Kiškutis pradėjo verkti, drebėdamas nuo šalčio ir baimės:

– Ką man dabar daryti? Likau be maisto! Kaip aš išgyvensiu žiemą? – Jo balsas drebėjo, ašaros sustingo ant pūkuotų skruostų.

Bet tada atbėgo Voverytė, Ežiukas ir Lapiukas. Pamatę verkiantį Zuikutį ir jo išbarstytas morkas, jie nedvejodami puolė į pagalbą. Voverytė vikriai šokinėjo iš vietos į vietą, mažomis letenėlėmis iš po sniego kasdama morkas. Ežiukas atsargiai nosimi stūmė morkvytes, ridendamas jas link mažojo kiškio urvelio. O Lapiukas, kuris buvo greičiausias, bėgiojo pirmyn ir atgal, rinkdamas tai, ką vėjas nunešė.

– Mes tau padėsime! – pasakė jie visi kartu, nė minutei nesustodami.

Kiškutis nustebo. Jis stebėjo, kaip jam padeda draugai, ir negalėjo patikėti savo akimis.

– Bet aš su jumis nepasidalinau… Kodėl jūs man padedate? – nustebęs paklausė jis, vis dar netikėdamas tuo, kas vyksta.

Voverytė nusišypsojo, purtydama nuo uodegos snaiges:

– Nes draugystė svarbiau nei morkos. Negalėjome tavęs palikti bėdoje.

Ežiukas linktelėjo:

– Kartu – su sunkumais visada lengviau susidoroti. Niekas neturėtų būti paliktas vienas, ypač žiemą.

Lapiukas mirktelėjo ir gudriai mostelėjo pūkuota uodega:

– O taip pat, kai padedi kitiems, gėris visada sugrįžta! Juk draugai yra brangiausia, ką turime.

Mažasis kiškutis suprato, kad klydo. Nuo tada su draugais visada dalindavosi morkomis. Ir jie su juo dalijosi riešutais, uogomis ir grybais. Dabar niekas miške nebuvo alkanas, nes visi žinojo, kad draugystė ir gerumas daro pasaulį šiltesnį!

Štai ir pasaka baigta,
Kas Raganos klausė – tam sėkmė skirta!

Tegu sapnai šviesa nušvinta,
O stebuklai kelio nepamiršta!

Tebūnie taip! – Sandra…

Raganos Sandros palinkėjimai

Tegu jūsų širdyse viešpatauja meilė ir ramybė, o jūsų žingsnius lydės išmintis bei sėkmė. Linkiu, kad kiekviena diena atvertumėte naujas galimybes augti, kurti ir dalintis šviesa su kitais. Nepamirškite – jūs esate neatskiriama gamtos ir visatos dalis, todėl drąsiai pasikliaukite savo vidine jėga bei intuicija. Kuo daugiau gerumo ir džiaugsmo sėsite, tuo didesnį derlių gėrio gausite atgal į savo gyvenimą.

Su pagarba ir magiška parama, Ragana Sandra

---

Kaip ragana Sandra gali jums padėti?

Ji gali išvalyti neigiamas energijas, suteikti įžvalgų apie tavo gyvenimo kelią per kortų skaitymą ar runų naudojimą, taip pat atlikti apeigas, skirtas sėkmei pritraukti, meilės ryšiams stiprinti ar sveikatai atkurti. Raganos Sandros žinios taip pat gali padėti rasti vidinę harmoniją, suvokti gyvenimo cikliškumą ir išmokti veikti kartu su gamtos jėgomis, taip pagerinant tavo gyvenimo kokybę.

Svarbu atsiminti, kad kiekvienas pasirinkimas turi pasekmių, o Sandra yra čia, kad palaikytų jus kelyje, siūlydama magiškas ir dvasines priemones gydymui ir apsaugai.

Susitikite su Sandra ragana

Su meile ir magija Ragana Sandra