Senoji jungtis atgimsta!
Lietuva | Jord šalis – Lietuva vartai tarp pasaulių
Senovės Energija, grįžta dievai, žemės galia, Lietuvos paveldas, Magija, stebuklai, Lietuvos likimas
Lietuva vartai tarp pasaulių, Čia prasideda kelias į senąją Lietuvos dvasią. Tai erdvė, kur susitinka senovės dieviškos jėgos, raganos ir žemės balsas. Projekto „Lietuva | Jord šalis“ misija – atgaivinti baltišką paveldą ir sujungti žmogų su Žeme per magiją, dainą, meną ir pažinimą.
Čia – vartai tarp pasaulių…
Ši erdvė skirta tiems, kurie ieško daugiau nei žinojimo – čia grįžta galia.
Grįžta dievai, deivės, senosios kraujo ir žemės linijos.
Mes nekuriame naujos religijos – mes atpažįstame tai, kas buvo pamiršta.
Kiekvienas balsas, kiekviena širdis, kiekvienas sapnas – tai durys atgal.
S•E – Sandra ir Ela’Ya, bet taip pat Senovės Energija.
Ją tu laikai savo širdyje.
Prisijunk prie mūsų: atrask senąsias baltų dievybes,
raganas ir pasaulio tvėrimo dėsnius, kuriuos iki šiol saugo mūsų kalba,
mūsų dainos, mūsų žemė.
Įeik. Pažink. Prisimink.
Su meile ir magija Sandra | Ela’Ya šviesoje
🌿 Lietuva – Jord šalis – Naujienos
- Vaiko vardas, kuris ateina iš vidaus
Kai žmogus pradeda nešioti savo tikrąjį vardą — tą, kuris atėjo per tylą, per sapnus, per vidinę šviesą — Žemė jį atpažįsta. Ima skambėti linijos, kurios buvo tylėjusios. Atsigauna ne tik vaikas, bet ir jo giminė. Kaip šviesa, grįžtanti į šaknį. - Prisiminimų grįžimas: vaikystė dabartyje
Vaikystės prisiminimai — tai ne formos, o pojūčiai. Jie grįžta per lietų, per garsą durų, per netikėtą sapną. Ir kai leidžiame sau jausti, prisiminimai netampa našta — jie tampa tilteliu į save. Ten, kur dar gyvename be kaukių. - Būti šalia: kai tylos pakankaVaikai vis dažniau kviečia ne į žaidimą, o į tylą. Jie sako: „Tiesiog būk.“ Ir tai tampa didžiausia dovana — nes būnant šalia, keičiasi viskas.
- Pasakojimas apie žvaigždžių audėją ir tylų vėjąŠi istorija ne tik apie berniuką, kuris išmoko matyti šviesą, bet ir apie kiekvieną, kuris kada nors tai jautė Pasaulis yra audinys, o mes visi esame jo siūlai. Vieni skamba garsiai, kiti vos girdimi, bet be kiekvieno iš jų modelis bus nepilnas. Ir jei vieną naktį išeisite į lauką ir pažvelgsite į žvaigždes, ir jums atrodys, kad vienas iš jų yra šiek tiek arčiau ir šiltesnis už kitus – žinok: tai galėtų būti kažkieno malonus kvėpavimas, įaustas į Gyvenimo Pynę.
- Augti į šviesą: kai tikėjimas tampa keliuKartais atrodo, kad pasaulis nori viską iš mūsų — atsakymų, žingsnių, tikslų. Bet tikras kelias prasideda ne iš išorės, o iš širdies, kuri išdrįsta nežinoti. Mes matome, kaip vaikų akys ieško šviesos — ne ten, kur jiems rodo, bet ten, kur šaukia jų vidus. Augti į šviesą reiškia leisti sau būti trapiais. Nes tik tie, kurie nebijo būti pažeidžiami, iš tiesų randa kelią.
- Kaip upė randa kelią: apie tekėjimą ir pasitikėjimąŠvietimas, šeima ir bendravimas turi prisiminti šią upės kalbą. Vaikas negali augti pagal brėžinį. Jis teka savo unikaliu ritmu – su posūkiais, bangavimais, slenksčiais. Mokytojas, kuris tai supranta, tampa ne kontrolieriumi, o krantais. Tėvas ar motina – ne valdžia, o saugumo šaltinis. O bendruomenė – ne taisyklių rinkinys, o upės žiotys, kur vaikas išmoksta pasitikėti savo tėkme.
- Namų šviesa: kai širdis mokosi dėkingumoDėkingumas – tai ne tik jausmas. Tai mokymasis gyventi su širdimi atvira, su akimis, kurios mato ne trūkumus, o rūpestį. Tai sąmonės pamoka, kurią kiekvienas vaikas gauna per tėvų tylų buvimą, per šilumą, kuri niekada nešaukia – bet visada šviečia.
- Gyvoji mokykla: kai Žemė vėl kalba per vaikusMokykla – tai ne pastatas, o kvėpavimas tarp žmonių. Kai Žemė atgauna savo balsą per vaikus, mes turime išmokti klausytis ne programų, o gyvybės ritmo. Tylus žvilgsnis, nedrąsus klausimas, sustojimas be atsakymo – tai jau mokymasis. Ir jei suaugęs išdrįsta sulėtėti – gimsta tikrasis ryšys.
- Daugiavaikė šeima kaip tarnaujanti valstybei | Apeinamoji šakaMums nebereikia įrodinėti vertės tiems, kurie nusisuka nuo gyvybės. Mūsų šeimos kvėpuoja. Mūsų žemė kalba. Mūsų žingsniai tampa dėsniu ne popieriuje, o kraujyje ir tyloje. Ne kova mus veda – mus veda Meilė, kuri nebijo likti nesuprasta, jei tik lieka ištikima Širdžiai.
- Koks turi būti vaikų saugus lavinimas mokymo įstaigoseKartais atrodo, kad saugumas mokykloje – tai durys su spynomis ar taisyklių sąrašas ant sienos. Tačiau tikroji sauga – tai kai vaiko akys vis dar švyti, kai jo ranka drįsta piešti tai, ko dar nesupranta, kai širdis išlieka atvira net tada, kai nepasiseka.
- Jord žvilgsnis žmonių gyvenime: kai žemė žvelgia per žmogųKai žiūrime į kitą žmogų, dažnai nematome – tik vertiname. Kai žvelgia Jord, ji ne vertina – o atpažįsta. Šiandien daug kalbama apie pažangą, individualumą, augimą. Tačiau retai kas sustoja paklausti: ar mes augame kartu su Žeme? Ar esame jos akys, jos sąmonės atspindys, o gal tik šešėliai nuo savo pačių ego?
- Kaip vidinis žmogaus ugnis susijusi su magmine Jord jėga?Kai ugnis dega iš vidaus, bet nėra susieta su Jord – ji pavirsta nerimu, skubėjimu, perdegimu. Tačiau kai žmogus prisimena, kad jo ugnis – iš Žemės širdies, iš magmos, kuri tyliai teka po mūsų kojomis, – tuomet ugnis sugrįžta į savo vietą: nešti, bet ne griauti. Apšviesti, bet ne deginti.
